Gamtos kultūrinis dėmuo tarpukario Vilniaus paveldosaugoje

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamas gamtos ir kultūros objektų (paminklų) apsaugos santykis, kuris buvo glaudus nuo pat šių reiškinių radimosi XIX a. antrojoje pusėje. Tarpukario Lenkijoje šios sritys nebuvo iki galo atsiskyrusios nei idėjiškai, nei praktiškai. Viena vertus, pradėta steigti gamtinius rezervatus ir parkus, kuriuose pirmiausia orientuotasi į gamtą, ir jos interesai čia buvo centriniai. Kita vertus, gamtos kultūrinės reikšmės buvo gyvos ir aktualios, į gamtos objektus dažnai buvo žiūrima, jie vertinti kaip kultūros dalis. Gamtos objektų / paminklų tautinė reikšmė ir edukacinė prasmė, iš dalies perimta iš architektūros paminklų, buvo savaime suprantama, o gamtos kaip atskirų gamtos paminklų apsaugos modelis praktiškai veikė pagal kultūros paminklų apsaugos sistemą. Tokį gamtos ir kultūros paminklų apsaugos bendrumą Lenkijos atveju lėmė ir praktinės priežastys: atskiros valstybinės gamtos apsaugos teisinės ir administracinės sistemos nespėta iki galo įgyvendinti.