Ar J. Searle’o nenuoširdus pažadas – kalbos aktas?

Anotacija

Straipsnyje analizuojamas žadėjimo kaip kalbos akto, pateikto J. Searle’o darbuose, klasikinis apibrėžimas. Pirmoje dalyje aptariamos žadėjimo akto sąlygos ir taisyklės. Antroje dalyje pateikiama tam tikrų J. Searle’o požiūrio prieštaravimų į nenuoširdų pažadą analizė. Aptariamas pagrindinis argumentas, kad nenuoširdūs pažadai yra kalbos aktai. Trečioje dalyje nagrinėjamas mandagaus pažado atvejis. Ketvirtoje dalyje pristatomas autoriaus tvirtinimo pripažinti nenuoširdų pažadą kaip pažadą ir kalbos aktą atmetimas. Paskutiniojoje dalyje daroma išvada, kad „normalus“ pažado kalbos aktas, nuoširdžiai reikalaujant „S ketina daryti A“, yra būtinas, – kitaip tai apskritai nėra pažadas. Taigi J. Serle’o nenuoširdus pažadas nėra kalbos aktas.