Posthumanistinis kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje

Abstrakt

Straipsnyje pristatomo tyrimo objektas – posthumanistiniai kraštovaizdžiai, kuriuos menininkai sukuria fotografijos priemonėmis deobjektyvizuodami tikrovę, transformuodami jos materiją į įsivaizduojamus, nujaučiamus peizažus, projektuodami nežinomus pasaulius, kuriuose žmogus netenka galios, o gal net išnyksta. Vizionieriškai apmąstanti kraštovaizdį fotografija Lietuvoje yra retas reiškinys, ir tik keli autoriai praktikuoja kraštovaizdžio fikcijų (futurologinių peizažų) kūrybą. Straipsnyje fotografijos meno tipologiniu aspektu analizuojami Vitalijaus Butyrino (1947–2020), Elenos Grudzinskaitės (g. 1987) ir Dovilės Dagienės (g. 1981) darbai, jų interpretavimui pasitelkiant Francescos Ferrando posthumanizmo teoriją. Menininkai, veikdami hibridinės realybės terpėje ir ekologinės krizės akivaizdoje, zonduoja civilizacijos perspektyvas, eskizuoja ateities kraštovaizdžio panoramą, sufleruoja galimus postantropoceno scenarijus. Aptariant dirbtinio intelekto, kuris taps realiu posthumanistinės epochos veikėju, galimybes prognozuoti ateitį, keliamas hipotetinis klausimas – ar šių vizionierių kūriniją įmanoma testuoti DI algoritmais?