Nuo dokumentacijos iki generavimo: skaitmeniniai archyvai ir teatro atminties pertvarka

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjama, kaip skaitmeninės technologijos sąlygoja archyvo transformaciją, keičia teatro istoriografiją ir šio meno atminties kultūrą. Remiantis Wolfgango Ernsto, Gabriella’os Giannachi, Sarah’os Bay-Cheng įžvalgomis ir mokslinės literatūros analize, aptariamos skaitmeninių archyvų operacinės, patyriminės ir interaktyvios funkcijos. Stebima, kaip archyvavimo paradigma pereina nuo dokumentavimo prie generavimo: skaitmeninėje terpėje archyvas tampa nebe pasyvia dokumentų saugykla, o aktyvia, performatyvia sistema, kuri ne tik išsaugo, bet ir kuria teatro atmintį. Tyrimo metodologija jungia teatrologijos, archyvistikos ir kultūrologijos prieigas, straipsnyje pristatoma atvejo studija – „įsivaizduojamos“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio operos „Jūratė“ (2025) sukūrimo analizė. Ši studija iliustruoja, kaip archyvas, menininkai ir dirbtinio intelekto įrankiai generuoja naujas teatro atminties ir istorijos rašymo formas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad skait­meniniai archyvai, sujungdami mašininį duomenų apdorojimą ir vartotojų dalyvavimą, peržengia tradicinio dokumentavimo ribas: dabartyje reaktualizuoja efemeriškus teatro pėdsakus ir sudaro sąlygas naujoms teatro atminties, istorijos rašymo ir dalyvavimo formoms.