„Lietuviškų temų“ ambivalencija Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) Koncerte fortepijonui Nr. 1, op. 12 (1929)

Anotacija

Straipsnyje analizuojamas Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) Koncertas fortepijonui Nr. 1, op. 12 (1929), sukurtas Paryžiuje antruoju kompozitoriaus kūrybos etapu, „individualaus stiliaus kristalizacijos“ laikotarpiu. Tyrime siekiama atskleisti, kokią įtaką V. Bacevičiaus kūrybai darė Paryžiaus mokyklos (pranc. École de Paris) aplinka bei jo paties, kaip pianisto, patirtis. Nors Koncerte Nr. 1 pasitelktos trys lietuvių liaudies dainos, jų traktavimas nėra nuoseklus: melodijos pateikiamos kaip „antisentimentalizmo“ dvasia stilizuotos citatos, todėl sunku jas laikyti bandymu kurti nacionalinę muziką. Analizė atskleidžia, kad folkloro naudojimas čia veikiau funkcionuoja kaip stilizacijos priemonė XX a. pradžios Europos modernizmo diskurse. Be to, kūrinio formos architektonikoje aptinkama sąsajų su Ferenco Liszto (1811–1886) Koncerto fortepijonui Nr. 1 Es-dur (1830–1853) struktūra, liudijančių V. Bacevičiaus kaip pianisto patirtį.