XX a. II pusės Lietuvos meno kūrinių architektūroje įpaveldinimo problemos

Anotacija

Straipsnyje pristatomos XX a. II pusės menų sintezės – Lietuvos architektūros reiškinio ir dailės sąveikos – kūrinių įpaveldinimo tendencijos. Pokario Lietuvoje menų sintezė buvo skatinama, ji leido vystyti monumentaliosios ir taikomosios dailės šakas, todėl yra priimta manyti, kad išlikę šių šakų dailės kūriniai turi istorinę bei ikonografinę vertę. Nepaisant to, šie kūriniai galėjo būti susieti su okupacinės sovietų valdžios socialinės inžinerijos programa. Straipsnyje įvertintos menų sintezės idėjos ištakos ir jų adaptacija Sovietų Sąjungoje, leidžiančios suvokti tiek būdus, kuriais menų sintezės idėja buvo pasitelkta propagandos tikslams, tiek propagandos ribas peržengiančią monumentaliosios bei taikomosios dailės kūrėjų motyvaciją. Straipsnyje atlikta šaltinių analizė padeda įsisąmoninti pokario Lietuvoje vykusią menų sintezės sampratos kaitą, sudariusią sąlygas pasireikšti kūrėjų asmeniniam braižui, kūrinių raiškos inovatyvumui bei sąlyginiam politiniam neutralumui. Pirmą kartą atliekama Kultūros vertybių registro duomenų analizė atskleidė, kad politiškai neideologizuotus kūrinius atpažinti leidžiantys kriterijai iki šiol apskritai neturėjo įtakos kūrinių įpaveldinimui, lygiai taip pat, kaip ir formalus kultūros vertybėms taikomas 50 metų amžiaus cenzas. Stokojant bendros vertybinės strategijos bei spartėjant kūrinių naikinimo tendencijoms, menų sintezės kūrinių įpaveldinimo bei apskaitos strategijos yra atskiros ir skirtingos. Straipsnyje atlikta analizė demonstruoja, kaip sistemiško ir kontekstualaus požiūrio stokojančios pavienės pastangos išsaugoti kūrinius, taip pat prieštara tarp specifiškai architektūrai kurtų darbų ir jų kaip atskirų objektų įpaveldinimo, daro lemtingą įtaką ne formaliam, bet faktiniam kūrinių išsaugojimui.