Tylusis Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis: egzistencialistų erdvėlaikio ilgesys

Anotacija

Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis egzistencialistinės literatūros linkme vyko palaipsniui. Tai susiję ir su Thomo Manno epochos atgaivinimu Nidos Th. Manno festivalių kontekste, ir su pačios autorės atrastu ypatingu R. M. Rilke’ės poezijos ir muzikos integralumu, jo išsiskleidimu operoje „Kornetas“ (2013). Tuomet atsivėrė Rilke’ės amžininkų kūrybos gelmės, vaizdinių ir „dienos sapnų“ pasaulis. Jo erdvėlaikis – muzikos tapsmas konteksto ženklais – įtraukia vis gilyn į sąlyčio estetiką. Pastarojo dešimtmečio kūryboje autorė tęsia, įvardija ir komentuoja savo santykį su egzistencine literatūra. Pavyzdys yra jos autorinio koncerto Šv. Katerinos bažnyčioje (2018 11 17) metu susiformavusi trilogija: „Labirintas“ (sopranui ir fleitai, pagal J. Bachmanno ir J. L. Borgeso tekstus, 2017), „Tuštumoje“ (fortepijonui, 2016) ir „Heliografija“ (moters balsui, altui, violončelei ir persiškiems būgnams, pagal E. Gedgaudo, V. Daunio ir O. Narbutaitės tekstus, 2015). Tekstų vaidmuo čia yra esminis – tai dienoraštinė laiko tėkmės gija, apgaubta instrumentų garsais, tarsi išskleista į erdvę savo sąlyčių švytėjimui. Taip formuojasi ypatingas Narbutaitės muzikos kalbos, tebealsuojančios minimalizmo ir intonacinės ląstelės nerimo pulsacijomis, laike tvyrančios įtampos stilius, kurį dar labiau įtvirtina kiti du grynai instrumentiniai opusai: „Ar buvo čia drugelis?“ („Was there a butterfly?“ kameriniam orkestrui, 2013) ir „Tik stygos ir lengvas vėjas virš jų“ („Just strings and light wind above them“, styginių kvartetui, 2017). Visus šiuos kūrinius sieja pastebimas minimalizmo meditacijų virsmas „įtemptos stygos“ ir tritonio intonacinės ląstelės nerimo erdve, nusidažančia rausvais Europos saulėlydžio spektralizmo gaisais. Ši retroversinė ekspresija kol kas mažai komentuojama muzikologiniame kontekste, todėl po fundamentalių O. Narbutaitės kūrybos tyrinėjimų, tokių kaip Audronės Žiūraitytės monografija1, verta sutelkti žvilgsnį į naują, nors ir „tylų“ kompozitorės idėjų skleidimąsi. Susiduriama su sąlyčio „ore“ estetika. Straipsnio tema siekta parodyti Senojo žemyno refleksijų sugrįžimą, XXI a. persikeliantį į muzikos sąlytį su globalia erdve, egzistencialistinį instrumentalizmą. Straipsnio tikslas yra įvertinti šį tapsmą per O. Narbutaitės kūrinių vienatvės ir ribiškumo pajautą.