XVIII–XIX a. žemaičių medžio raižiniai: sociokultūrinis žvilgsnis

Anotacija

2020 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko paroda „Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir linoraižiniuose“. Jos tikslas buvo parodyti raižytojų įvaizdintas biblines, šventųjų gyvenimo istorijas (senieji XVIII–XIX a. medžio raižiniai) ir literatūros kūrinių iliustracijas (XX a. medžio ir linoraižiniai) išryškinant stilistines sąsajas tarp žemaitiškų liaudies raižinių ir XX a. grafikų kurtų atspaudų. Tikslas buvo pasiektas, tačiau paraštėse liko įdomybių, kurios atsiskleidė rengiantis parodai, tačiau nebuvo akcentuojamos eksponuojant kūrinius, kadangi vaizdiniai pasakojimai tuomet buvo apsibrėžti tik kaip tiesioginės biblinės ar literatūrinės istorijos, perteiktos raižytojo rankų. Tad šis tekstas anuometinius pasakojimus papildys nuorodomis, kontekstualiau atskleidžiančiomis raižiniuose įvaizdintus pasakojimus. Straipsnyje su skaitytoju bus dalijamasi žiniomis apie raižinių sukūrimo aplinkybes ir autorius. Kiek išsamiau nei kiti raižytojai bus pristatomas Aleksandras Vinkus-Vitkauskas, kurio 190-ąsias gimimo ir 110-ąsias mirties metines šiemet minime. Pasakojimai čia įgis platesnius istorinius, sociokultūrinius kontekstus, įžvelgtus tyrinėjant atskiras raižinių detales ar išraižytus tekstus. Tyrimo objektu pasirinkti XVIII–XIX a. žemaičių medžio raižiniai, nes būtent ši parodos eksponatų grupė pasirodė iškalbingesnė, nei leido atskleisti išsikeltas parodos tikslas. Raižiniai tyrinėjami taikant naratyvinį, ikonografinį, lyginamąjį, formaliosios analizės ir socialinės dailės istorijos metodus. Tekste pristatoma keletas įdomesnių autorių ir kūrinių, atskleidžiami kai kurių ikonografinių tipų specifiniai ypatumai, įvardijami sociokultūriniai veiksniai ir istorinės aplinkybės, lėmusios analizuojamų kūrinių atsiradimą ir funkcionavimą visuomenėje.