Istorinis kontekstas naujausioje lietuvių muzikoje. Aktualiosios įtampos

Anotacija

Straipsnyje įdėmiai pažvelgiama į dabarties kūrinius, siejamus su tragišku valstybės ir jos tautų likimu, kurį nulėmė Antrasis pasaulinis karas. Tai ypač skaudi tema lietuvių visuomenei ir muzikos kūrėjams, tarsi dar tebestigmatizuota sovietmečio istoriografinio diskurso. Dėl lemtingų dabarties ir istorijos sinchroniškų sutapimų ši tema ima skambėti naujausioje lietuvių kompozitorių kūryboje, atverdama atminties dramas, todėl aktualu išskleisti jų raišką interpretaciniu, istoriniu, muzikos ir meno filosofijos požiūriu, parodyti jų prasmę ir savalaikiškumą. Šiai kūrybai straipsnyje atstovauja du kūriniai: Vytauto Germanavičiaus (g. 1969) „Raudoni medžiai“ fleitai, violončelei ir vargonams (2018) ir Algirdo Martinaičio „Gyvybės viza“ („Visa for Life“) dviem fleitoms, obojui ir vargonams (2020). Čia galima įžvelgti įdomias sąsajas su dar neišsiskleidusio katastrofinio modernizmo, iškilusio pokario emigrantų literatūroje ir muzikoje, raiškos aspektais. Kompozitoriai sujungia tarsi priešingus dabarties kodus – meditatyvinius ir ekspresionistinius potėpius (minimalizmą, repetityvinę techniką, ritmo ekspresiją, ketvirtatonius, spektralizmą bei tapatybines transformacijas, amuzikinius gestus) į vieną „transcendentinių šifrų“ naratyvinę liniją, išlaikančią sonatos formos provaizdžio versijas ir dramaturginę kvaterniją. „Raudoni medžiai“ ištransliuoja aktyvų rezistencijos archetipų poveikį tautos likimui, o „Visa for Life“ įtvirtina išskleistą globalią tapatybių tėkmės dimensiją lietuviškajame antiminimalizmo tapsme, susiedama jį su istorizmo aktualijomis atgimstančiu dabarties diskursu.