Užsienio šalių kompozitorių Requiem rankraščiai Vilniaus bibliotekų fonduose: XIX–XX a. pradžios šaltinių apžvalga

Anotacija

Requiem, arba Missa pro defunctis, Missa defunctorum („Mišios už mirusiuosius“), – Romos katalikų gedulinės mišios už mirusiuosius. Ilgainiui Requiem tapo vokaliniu instrumentiniu žanru, kompozicija, siejama su mirties, gedulo tema. XIX a. koegzistavo dvi pagrindinės šio žanro formos: iškilmingas, smarkiai pasaulietinės muzikos įtakos veikiamas koncertinis ir kuklesnis, santūresnis, „tradiciškesnis“ liturginis Requiem. Pastarasis buvo mažesnės apimties, rašomas kuklesnėms atlikėjų sudėtims, paprastesnės muzikinės kalbos, ne dramatinio pobūdžio. Gana didelę įtaką aptariamo laikotarpio liturginio Requiem vystymuisi darė cecilianizmo sąjūdis, aktyviai veikęs ir Lietuvoje. Straipsnyje aptariami XIX–XX a. pradžioje perrašyti užsienio šalių kompozitorių Requiem rankraščiai, kažkada priklausę Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų bažnyčioms, o dabar saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai Gioacchino Albertinio (1748–1812), Josepho Becherio (1821–1888), Luigi Cherubinio (1760–1842), Maxo Filke’ės (1855–1911), Josepho Gruberio (1855–1933), Lamberto Krauso (1728–1790), Antonio Rosetti (1750–1792), Johanno Baptisto Schiedermayrio (1779–1840) kompozicijų nuorašai.