Vargondirbystė Lietuvoje XIX amžiuje

Anotacija

Šis straipsnis yra tarsi tęsinys 2017 m. skelbto straipsnio apie baroko laikotarpio vargondirbystę Lietuvoje (Menotyra, 2017, T. 24, Nr. 3). XIX a. buvo paženklintas Rusijos imperijos ženklu – Lietuva tapo svetimos imperijos provincija. Ūkis patyrė didelį bendrą nuosmukį. Pradėjus riboti Bažnyčios galias, ypač uždarius vienuolynus, galimybių naujiems reikšmingiems instrumentams atsirasti beveik nebeliko. Pati Katalikų Bažnyčia, skirtingai nuo evangelikų, muzikos ir ypač vargonų reikalais menkai tesirūpino. Vargonų srityje buvę reikšmingi ryšiai su Karaliaučiumi beveik nutrūko. Pramonės revoliucija į Lietuvą vėlavo, pusę šimtmečio vis dar vyravo mažos amatininkų dirbtuvėlės. Didesnio užmojo darbai (Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčia, meistrai Tiedemannai) buvo veikiau išimtis. Tik šimtmečio viduryje Lietuvą pasiekė naujosios Europos vargonų statybos tendencijos, vadinamasis vargonų romantizmas. Čia ypač svarbus kaimyninio Kuršo vargondirbystės patirties vaidmuo. Didelių įspūdingų pavyzdžių sukurta nedaug ir tuo atžvilgiu Lietuva nelabai gali rungtis su didžiaisiais Vidurio Europos kraštais. XIX a. Lietuvoje beveik išimtinai dirbo vietos meistrai ir įmonės, didieji fabrikai Lietuvą pasiekė iš esmės tik XX a. I pusėje ir tai buvo tik labai kukli pradžia. Tačiau tai, kas tuomet sukurta, turi savo vertę ir dabartinės Europos kontekste ta vertė tik didėja, nes ekonomiškai pajėgesnėse Europos šalyse įsigalėjusi „pažangos ideologija“ paveikė ir vargonų statybos meną, tad mažų romantinių instrumentų yra likę nedaug.