Lietuvos [nacionalinis] teatras: postkolonijinis žvilgsnis

Anotacija

Per beveik tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos teatras patyrė tokius pat pokyčius, kokius per šį laiką išgyveno Lietuvos kultūra ir visuomenė. Ypač pastarąjį dešimtmetį teatras virto aktyviu sociokultūrinio lauko dalyviu ir vis dažniau kelia probleminius atminties, tapatybės, politinio ir socialinio angažuotumo klausimus, jiems pasitelkia drąsesnes raiškos formas bei priemones. Svarbus ne tik tokių formų, pvz., dokumentinio ar politinio teatro, bet ir iki šiol ignoruotų temų, pvz., emigracijos ir imigracijos, lyčių nelygybės, socialinės diskriminacijos, centro ir periferijos skirties, religinės, etninės ir europinės tapatybės sankirtų, atsiradimas. Šios transformacijos, suponuotos pasikeitusios geopolitinės Lietuvos situacijos ir kartų kaitos, atspindi naujus meninius ir socialinius iššūkius ir ragina į teatro lauką žvelgti per postkolonializmo (teorijos) prizmę. Tai yra skatina apčiuopti ir įvardyti tokius nusistovėjusius ar naujai atsiradusius teatrinio mąstymo, raiškos ir kalbos elementus, kurie liudija ir sovietinės praeities, ir europinės / globalios integracijos refleksiją. Vis dėlto postkolonijinė prieiga paranki ne vien analizuojant sovietinį ir postsovietinį Lietuvos teatro būvį. Postkolonializmo konceptai gali būti taikomi ir tiems laikotarpiams, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai ar kūrė tautinę valstybę. Tiek XIX a. pabaigos lietuviškų vakarų fenomenas, tiek XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių tautinio / nacionalinio teatro idėja yra persmelkti kolonijinio / imperinio ir postkolonijinio / postimperinio diskursų, kurie sugulė ir į realistinės, ir romantizuotos istorinės dramaturgijos naratyvus, sukibirkščiavo ne tik estetiniais, bet ir etniniais konfliktais. Kadangi Lietuvos teatro istorija iki šiol nebuvo tyrinėta iš postkolonijinės perspektyvos, straipsnyje apžvelgiamos tokios prieigos galimybės, iš naujo įvertinamos svarbiausios nacionalinio / tautinio teatro kūrimo aplinkybės.