Choralo estetikos virsmai dabarties lietuvių vargonų muzikoje

Anotacija

Naujoji vargonų kūryba vis glaudžiau siejama su sakralumu, bažnytine giesme, grigališkuoju ir protestantišku choralu. Tačiau esminis kūrybos estetinis proveržis glūdi choralo faktūros virsme, arba architektonikos „griuvime“. Virsmas yra dabarties meno filosofinė paradigma, dažnai pastebima muzikiniame tekste. Choralo faktūra – tarsi šventovė, atstovaujanti aukštybių himnui arba sakralumo idėjai, čia nuolat patiria lūžį, postūmį, griūtį, turi pereiti į jautrų transferinį būvį, pulsaciją, tėkmių susiliejimą su vizijų erdve, jų ištirpimo būseną. Tokį redukcinį procesualumo apvertimą, sustabdant judėjimo srautus ir nuvertinant figūratyvumą, patiria ir pastarųjų metų lietuvių vargonų muzika. Nauji autorių kūriniai yra orientuoti į kitos erdvės skliautų atvėrimą, išskleidžiant beribiškumo tėkmę. Tai rodo lemtingą meno kismą apokaliptinių nuojautų sraute. Apie sakralumo metamorfozes byloja kūrybinių stilių pokyčiai. Naujojo sakralumo kūryba iš dalies yra aptariama muzikologų Rūtos Gaidamavičiūtės, Danutės Kalavinskaitės, Violetos Tumasonienės ir kt. straipsniuose. Į dabarties meno filosofijos koncepcijas daugiau gilinamasi tik Astos Pakarklytės darbuose. Šiame straipsnyje sutelkiamas dėmesys į pastarųjų metų vargonų kūrybos ir choralo transformacijos tendencijas žvelgiant pro šiuolaikinės meno filosofijos prizmę ir parodant jų kismą idealizmo link, galimą grįžimą prie religijos paradigminės dimensijos, universalizmo. Apie tai iš dalies kalbama ir naujuose lietuvių filosofų Vytauto Rubavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Antano Andrijausko, Arvydo Šliogerio veikaluose.