Vieno akordo klausimu: iki ir postvagneriška Tristano akordo interpretacija ir adaptacija

Anotacija

Iki šių dienų eksploatuojamu keturgarsiu išliekanti Tristano akordu vadinama garsų struktūra ypatingą reikšmę įgavo Richardo Wagnerio kūryboje, kai leitmotyvo pavidalu ji buvo individualizuota ir personifikuota operos „Tristanas ir Izolda“ (1859) preliudo antrame takte. Drauge akordo sandara ir autentiškumas sukėlė įvairias diskusijas. Tačiau Tristano akordą atitinkanti struktūra gali būti įžvelgiama muzikos kūriniuose dar iki vagnerišku laikotarpiu, vėliau šio akordo įtaką patyrė ir šiuolaikiniai lietuvių kūrėjai (pavyzdžiui, Onutė Narbutaitė, Mindaugas Urbaitis, Ričardas Kabelis, Artūras Bumšteinas). Šiame straipsnyje pateikiamos įvairių laikotarpių muzikos partitūrų analizės, kontekstualiai komentuojama akordo sandaros interpretacijų gausa.