M. Heideggeris ir kalbos paslėptis postmoderniame teatre

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamos M. Heideggerio filosofijos ir postmodernaus teatro sąsajos. Remiantis fenomenologokalbos apmąstymais teigiama, kad M. Heideggerio filosofija, radikaliai pakeitusi Vakarų mąstyme įsigalėjusį požiūrį į logocentrizmą ir racionalizmą, įtvirtina nereprezentacinės kalbos sampratą, griaunančią iki tol vyravusį mimetinį suvokimo modelį. Šiuo požiūriu M. Heideggerio kalbos samprata atveria kelią nereprezentacinei postmoderniai scenai, kur kažkas, kas yra už racionalaus diskurso ribų, manifestuoja save kaip poetinį pranešimą. Tai – teatras, siekiantis ne reprezentuoti tikrovę, o leidžiantis jai pasirodyti. Kalba čia jau yra atsieta nuo lingvistinės išraiškos ir retorinių subtilybių, kurios svarbios reprezentacinei scenai. Tai, kas pasakyta, čia suprantama kaip tai, kas atsiskleidžia (tikrovė / būtis) ir pasislepia (signifikacija), o tai jau nebėra supratimu „sugaunama“ referentinė dramaturginio teksto prasmė.