Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių heraldika xiv a. pabaigoje – xvii a. viduryje
Anotacija
Seniausi miestiečių herbai atsiranda XIII a. viduryje. Heraldinius ženklus iš pradžių naudojo miesto patriciato atstovai ir pirkliai, o per XIV a. ši praktika išplito visoje Europos šalių miestiečių aplinkoje. Vėlyvųjų viduramžių laikais miestiečių herbai buvo suvokiami kaip organiška visos heraldinės erdvės dalis, teisiniu požiūriu neišsiskirianti iš didikų herbų. Tik nuo XVI a. paplito požiūris į herbus kaip išskirtinį bajoriškos garbės ženklą. To meto herbynuose, heraldikos traktatuose ir karaliaus privilegijose miestiečių herbai interpretuojami kaip „gmerki“, tai yra atpažinimo ir nuosavybės ženklai, turintys tik tam tikrą išorinį panašumą į „tikruosius“ herbus. Toks požiūris tapo lemiamas vėlesnėje istoriografijoje, todėl miestiečių herbų tyrimams skirta nedaug dėmesio.
Ir nobiliteto atstovo, ir nekilmingo asmens herbo pasirinkimas buvo asmeninis apsisprendimas, kurio ilgą laiką nevaržė jokie teisiniai apribojimai. Laisvai įsigyjami herbai buvo patogi identifikavimo priemonė ne tik privilegijuotų sluoksnių, bet ir tų grupių, kurios pretendavo į panašų statusą, aplinkoje. Miesto patriciatas, pirkliai, amatininkai ir t. t. naudojosi herbais taip pat ir tokiems tikslams kaip ir Viduramžių riterija bei tituluota aristokratija.
Panaši heraldinės praktikos plitimo dinamika buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, čia seniausi miestiečių herbai užfiksuoti XIV a. pabaigoje. Be sostinės Vilniaus, XV a. miestiečių herbus naudojo Kauno, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Gardino, Naugarduko piliečiai. Šiuo laikotarpiu pagrindiniai miestiečių heraldikos motyvai buvo įvairių ženklų, iškaltų antspauduose, tiesiogiai jų lauke ar skyduose, atvaizdai. Kartais buvo naudojami ir herbai su skirtingomis heraldinėmis figūromis.
Pagrindiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių heraldikos požymiai, susiformavę Vėlyvaisiais viduramžiais, išlaikė savo reikšmę ir ankstyvuoju Naujųjų amžių laikotarpiu. Nemažas kiekis išlikusių tų laikų paminklų leidžia nustatyti miestiečių herbų kūrimo praktiką. Visų pirma turimi šaltiniai rodo, kad miestiečių herbai buvo paveldimi, dalį jų, visiškai nepakitusių, naudojo ištisos kartos. Pažymėtina, kad greta papročio naudoti tėvo herbą nustatyti ir pagal moterišką liniją paveldėtų herbų pavyzdžiai. Atskirais atvejais pasitaiko herbų su genealoginėmis programomis.
Kaip ir bajorų heraldikoje, miestiečių herbuose nuo XVI a. naudojami užskydiniai (skydo puošybiniai) elementai – šalmai su mantijomis, karūnomis ir figūromis (šalmo puošmenos), tarp kurių ne tik bajorų herbų tradicinės stručio ir povo plunksnos, bet ir kryžiai, pusmėnuliai, erelio sparnai, paukščiai, lelijos, jaučio ir elnio ragai, giminės ženklai ir kt.
Pagrindiniai ankstyvųjų Naujųjų laikų miestiečių herbų motyvai (siužetai) buvo tos pačios figūros kaip ir didikų heraldikoje – tai įvairūs strėlės (-ių), kryžiaus (-ių), apskritimo (-ų), raidės (-ių) pavidalo ir geometrinių figūrų deriniai. Miestiečių herbuose tarp heraldinių figūrų yra dangaus kūnų, gyvūnų, augalų, gynybinių statinių, ginklų ir karinės ekipuotės atvaizdų. Labai retai miestiečiai naudojo bajorų herbus. Dažniausiai juos naudojo ta giminė, kuri gavo nobilizacinę privilegiją ir herbo adopsiją iš kilmingų asmenų.
Apskritai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių heraldika pasižymi heraldinių motyvų ir herbo elementų įvairove, dinamišku bei sudėtingu jų taikymu, taip pat plačia geografija. Be didžiųjų miestų gyventojų, savo herbus turėjo ir mažų miestų bendruomenių atstovai, o tai rodo heraldinės praktikos paplitimą miestiečių aplinkoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat heraldinių ženklų, kaip universalių individualios, giminės ir socialinės identifikacijos priemonių, prestižiškumą.
