Dirvožemio terminis režimas Lietuvoje

Abstract

Tyrimo tikslas – išnagrinėti dirvožemio temperatūros režimą bei sąsajas su oro temperatūra ir sezoninio dirvožemio įšalo rodikliais Lietuvos teritorijoje. Tyrime panaudoti 17 Lietuvos meteorologijos stočių išmatuoti dydžiai. Analizuojama dirvožemio temperatūros iki 3,2 m gylio kaita per metus (1981–2010), daugiametės kaitos tendencijos (1961–2010), dirvožemio temperatūros ryšys su oro temperatūra bei maksimaliu įšalo gyliu ir trukme. Nustatyta, kad dirvožemio temperatūra glaudžiai koreliuoja su oro temperatūra, o gilesniuose sluoksniuose temperatūros svyravimai vėluoja paviršiaus atžvilgiu. Analizuojamuoju laikotarpiu greičiausiai augo vidutinė metinė paviršiaus temperatūra (vidutiniškai 0,4 °C per dešimtmetį), o gilesniuose dirvožemio sluoksniuose šis dydis kito nuo 0,26 (0,2 m gylyje) iki 0,29 °C per dešimtmetį (0,8 m gylyje). Teigiami statistiškai reikšmingi pokyčiai visoje Lietuvos teritorijoje dirvožemio paviršiuje nustatyti balandžio mėn., o didesnėje jos dalyje – gegužę, liepą ir rugpjūtį. Neigiami statistiškai nereikšmingi pokyčiai beveik visoje Lietuvoje užfiksuoti spalį, o birželį – pusėje šalies teritorijos. Gilesniuose sluoksniuose fiksuojami tik teigiami temperatūros pokyčiai, kurių absoliuti dauguma yra statistiškai reikšmingi. Dirvožemio įšalo rodikliai priklauso nuo šaltojo laikotarpio (lapkričio–balandžio) oro temperatūros. Augant šaltojo sezono oro temperatūrai, įšalo trukmė 1961–2010 m. visoje šalies teritorijoje statistiškai reikšmingai sumažėjo (vidutiniškai 9 dienomis per dešimtmetį). Vidutinis maksimalus įšalo gylis taip pat sumažėjo (vidutiniškai 8 cm per dešimtmetį), o daugumoje meteorologijos stočių pokyčiai yra statistiškai reikšmingi.