Būties plyšimas: nuo ontologinės karo bedugnės iki savasties transfigūracijos

Anotacija

Straipsnyje analizuojamas „būties plyšimas“ kaip ribinė egzistencinė patirtis, kurią sukelia karas. Nagrinėjama ontinė būklė, kai traumuojanti praeitis persmelkia ateitį, suformuodama „neišvengiamybės pėdsaką“ ir sukeldama radikalų nuspėjamo pasaulio griuvimą. Remiantis S. Zweigo egzistenciniu-biografiniu metodu, Z. Baumano takiosios modernybės teorija, R. Kearney’io naratyvine hermeneutika ir J.-L. Mariono fenomenologija, metafizinė entropija nagrinėjama per „prisotintų fenomenų“ prizmę. Analizei pasitelkiami autoriaus suformuluoti „kraujuojančio tautiškumo“ ir „tautiškumo ikonos“ konceptai. Tyrime konceptualizuojamas „sužeisto žmogaus“ iniciacijos kelias – perėjimas nuo paralyžiuojančio karo „stabo“ prie „gyvojo veido“. Šis susitikimas lemia asmenybės branduolio transformaciją. Per šį atgimimą atsiskleidžia „gyvosios ikonos“ fenomenas, užtikrinantis išsigelbėjimą tiesiogiai iš chaoso epicentro. Būties plyšimas įveikiamas ir iš ontologinės bedugnės iškylama pasitelkus dvasinę iniciaciją. Šis procesas pakeičia sustingusias konstrukcijas nauja sąmonės architektūra ir dinamišku dvasios atsinaujinimu, taip nutiesiant tvarų tiltą į susigrąžintąjį „Logosą“.