„Aš tapau vyru“: transnacionalinių santuokų iširimas tarp Lietuvoje gyvenančių perkeltųjų ukrainiečių

Anotacija

2022 m. Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą sukėlė precedento neturinčią, lyties požiūriu diferencijuotą priverstinę migraciją, atskyrusią milijonus žmonų ir vaikų nuo vyrų, kuriems taikomas mobilizacijos įstatymas. Šio straipsnio tikslas – ištirti ir atskleisti, kaip karo nulemta priverstinė migracija prisidėjo prie transnacionalinių santuokų iširimo tarp Lietuvoje gyvenančių perkeltųjų ukrainiečių moterų. Empiriniai tyrimo duomenys surinkti 2024–2025 m. atliekant etnografinius lauko tyrimus penkiuose Lietuvos miestuose. Remiantis 22 informantų (17 moterų ir 5 vyrų) interviu, analizuojama, kaip dėl priverstinės migracijos ir užsitęsusio išsiskyrimo kito sutuoktinių vaidmenys, įsipareigojimai bei emociniai ryšiai. Analizė grindžiama transnacionalinių socialinių laukų teorija, moralės ekonomikos perspektyva ir konstruktyvistine lyčių teorija. Tyrimas atskleidžia tris tarpusavyje susijusius procesus, skatinančius santuokų destabilizaciją: lyties pagrindu apibrėžtus moralinius lūkesčius (vyrai privalo kovoti, o moterys – laukti); stiprėjantį emocinį susvetimėjimą dėl užsitęsusio išsiskyrimo ir skirtingų gyvenimo trajektorijų; perkeltųjų žmonų tapatybės transformaciją, joms perimant tradiciškai vyrams priskiriamus ekonominius ir sprendimų priėmimo vaidmenis. Ši transformacija atsispindi dažnai respondentų kartojamoje frazėje: „Aš tapau vyru“. Straipsnyje teigiama, kad santuokų iširimai, nors dažnai suvokiami kaip asmeninės nesėkmės, iš tiesų yra struktūriškai nulemti karo laikotarpio moralinių vertybių, veikiančių dviejose skirtingose visuomenėse. Tyrimas prisideda prie migracijos studijų, pabrėždamas transnacionalinių santuokų trapumą, ir daugiausia remiasi moterų pasakojimais, kartu pripažįstant šį tyrimo ribotumą.