Apie sąmokslo teorijas kaip ironiją ir kalbos žaidimus (nuolatos atsižvelgiant į Richardo Rorty filosofiją)

Anotacija

Straipsnyje analizuojamos sąmokslo teorijos kaip ironija ir kalbiniai žaidimai, pasitelkiant ankstyvojo vokiečių Romantizmo idėjas ir jų šiuolaikinę interpretaciją filosofo Richardo Rorty mąstyme. Konspiracijos teorijų (sykiu ir vaizduotės) bumas Europoje užgimė po Prancūzijos revoliucijos, kai sugriuvo visos iki tol egzistavusios socialinės-visuomeninės normos. Kiekvienas dabar galėjo laisvai rinktis savo kelią, lygiai kaip ir laisvai interpretuoti istorijos vyksmą, tikrovės įvykius. Analogijos su kalbiniais žaidimais ir ironija leidžia sąmokslo teorijų šalininkus traktuoti kaip vaizduotės darbininkus (t. y. poetus), nors ir nepatenka į R. Rorty plėtotą liberalios arba poetinės visuomenės rėmus. Poetinės kultūros sąvoka, kurią pasiūlė vokiečių romantikas Friedrichas Schlegelis, apibūdina tokią kultūrą, kurioje vyrauja poetinis elementas, gausiai papildytas paslapties komponentu. Paslaptis sąmokslo teorijose atitiktų nepasitikėjimą racionalumu, kuris sulaukė kritikos ir iš romantikų. R. Rorty pabrėžtas kalbos ir kultūros kontingentiškumas nurodo į tai, kad sąmokslo teorijų šalinininkai nesiremia transcendencija. Tokiu būdu reiškiasi ir tiesos kaip sukūrimo, o ne atradimo aspektas. Ironija straipsnyje pristatoma kaip tinkamas būdas suprasti istoriją ir tikrovę.