Didieji kalbos modeliai ir žmogaus pažinimo tobulinimas: kelios teorinės įžvalgos

Anotacija

Didžiųjų kalbos modelių (DKM) atsiradimas kelia filosofinių klausimų apie pažinimo ir žinojimo prigimtį bei prielaidas, todėl reikalauja nuoseklių tarpdisciplininių, taip pat ir filosofinių, tyrimų. DKM suteikia galimybių praplėsti pažinimo procesus, atliepdami „išplėstojo proto“ tezės idėją – pagalbą paskirstant užduotis tarp žmogaus ir įrankio.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas didžiųjų kalbos modelių galimas indėlis į žmogaus pažinimą. Nagrinėjamas klausimas, ar pažangios dirbtinio intelekto (DI) sistemos gali sustiprinti žmogaus mokymąsi ir mąstymą, o gal priešingai – sumažina mąstymo ir argumentavimo pastangas.
Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, aptariamos žmogaus ir dirbtinio intelekto sąvokos, analizuojamos DKM galimybės ir ribos.
Straipsnyje teigiama, kad žmogaus intelektą galima apibrėžti kaip biologiškai determinuotą daugialypį gebėjimą spręsti problemas, o dirbtinį intelektą galima traktuoti kaip „kognityvinį pagalbininką“, kuris veikia kaip pažintinių procesų plėtinys, galintis apdoroti milžiniškus informacijos kiekius ir tam tikrose srityse turintis potencialą pranokti žmogaus intelektą. Žmogaus intelektas yra lankstus, daugiausia nulemtas evoliucijos, biologijos ir socialinių sąveikų, o DI yra statiškas, jei nėra specialiai atnaujinamas, tačiau šių abiejų intelektų sąveika gali būti naudinga žmonijai.
DKM, kaip pažangios DI sistemos, kurios veikia giliųjų neuroninių tinklų principais, išsiskiria tinklo architektūrų sudėtingumu, dideliais duomenų kiekiais, plačiu apibendrinimo lygiu. Jie gali padėti atlikti daugybę kognityvinių užduočių, tačiau reikia daugiau tyrimų ir gilesnės filosofinės analizės norint suprasti, ar tokia DI pagalba skatina žmones labiau, o ne mažiau, lavinti mąstymą. Apibendrinant, didieji kalbos modeliai turi vertę žmogaus pažinimo tobulinimui tik esant griežtoms sąlygoms. Svarbu, kad šias teorines įžvalgas patvirtintų eksperimentiniai tyrimai.