Visuomenės ir valstybės valdymo modelio paieškos XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualų darbuose

Anotacija

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti tik visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)
ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos.