Medicinos diagnostika ir filosofija: keletas ankstyvosios E. Husserlio fenomenologijos ir radiologinės praktikos sugretinimų

Anotacija

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik atidengti naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių.