Sportas kaip kūrybos veiksnys

Anotacija

Straipsnyje sportas nagrinėjamas kaip kūrybos veiksnys. Plėtojamos šios tezės: 1. Sporto vadyba – kraštutinis atvejis, kuriuo remiantis galima patikrinti vadybos ir vadybininkų kūrybiškumą. 2. Kultūrų priešprieša vyksta ne dėl šių kultūrų skirtingumo, bet dėl jų vienodumo ir anemiškumo, t. y. liguistumo, kai jų turiniui supanašėjus konfliktuoja ryškiaspalvės detalės. 3. Geras kūrinys grasina peržengti racionalaus (kultūros) regiono ribas ir likti nesuprastas; nesuprantamumas ir nesuvokiamumas, išplaukiantys iš jo nevaldomo natūralumo, – būtini gero kūrinio sandai. 4. Gamta, būdama kultūros riba, leidžia kūrėjui atitrūkti nuo savo kūrybos visumos, kuri vis iš naujo peržengtina; sportuojant kaip tik apeliuojama į savo prigimtį. 5. Nuotykiai, avantiūros, tolimos išvykos ir ekstremalus sportas trukdo juodam darbui ir blaško grasindami kūrėjui ne tik tuo, kad jis nusisuks sprandą kalnuose, bet ir tuo, kad jis neįgyvendins savo idėjų; kūryba yra juodas darbas atsiribojant nuo išorinių trikdžių. 6. Sportuojantis kūnas ir kūryba – neatsiejami dalykai. 7. Viena, būdami sporto aistruoliais mes kuriame savo tapatumą, gyvenimo stilių ir gyvenimo būdą; kita, per tapatumą, per socialinį kapitalą turime sąlytį su kūrybiškumu, kuris visada socialiai maitinamas.