Farmakogenetikos etiniai aspektai: kūrybingumo poreikis

Anotacija

Straipsnyje bandomas atskleisti kūrybingo farmakogenetikos taikymo gydytojo darbe poreikis ir problematika. Kūrybingumas interpretuojamas remiantis J. P. Guilfordo (1971) pasiūlyta koncepcija. Iškeliama didžioji tezė: farmakogenetika prisideda prie kūrybingumo farmakoterapijoje įgyvendinimo, tačiau ribotai taikoma šiuolaikinėje medicinos praktikoje. Iš didžiosios tezės išsirutulioja mažoji tezė: farmakogenetinių tyrimų taikymas kasdienėje farmakoterapijoje prisideda prie biomedicininės etikos principų įgyvendinimo personalizuotoje medicininėje bei individualizuotoje asmens priežiūroje, tačiau socialinėje realybėje iškyla daugiaaspekčiai sunkumai. Remiantis moksliniais šaltiniais bei tekstais atskleidžiama, kad antikos mintis (Platono, Sokrato, Aristotelio) ir gydytojų veiklos pagrindinės idėjos (Hipokrato) yra išsaugotos ir integruotos į modernios farmakoterapijos filosofiją bei biomedicinos etikos principus. Personalizuotos medicinos ir individualizuotos asmens priežiūros plėtra reikalauja kūrybingumo tiek medicinos moksle, tiek mene, tačiau susiduria su biomedicininės etikos principų kolizija ir interpretavimo iššūkiais. Plėtojant Hipokrato tradiciją svarbu ne tik laikytis biomedicinos etikos principų, bet ir įveikti vartotojiškos visuomenės ir rinkos ekonomikos iššūkius šiuolaikinėje socialinėje realybėje.