Socioekonominė rezidencinė diferenciacija augančiuose Lietuvos miestų regionuose
Anotacija
Straipsnis aptaria socioekonominės Lietuvos miestų regionų rezidencinės diferenciacijos (segregacijos) tendencijas XXI amžiuje. Erdvinės kiekybinės analizės, paremtos visuotinių gyventojų surašymų duomenimis, metodu tiriami Lietuvos miestų regionai (metropolinės erdvės) bei pagrindinės jų sudedamosios dalys – branduoliai bei priemiesčiai. Pagrindinės profesinės grupės buvo naudojamos kaip gyventojų socioekonominio statuso rodiklis, nors ryšiai tarp gyventojų profesijos statuso ir jų pajamų dydžio nėra idealūs. Surašymo apylinkės, apimančios teritorijas, kuriose vidutiniškai gyveno apie 600 žmonių, buvo naudojamos kaip teritorinis analizės pagrindas apskaičiuojant naudotus segregacijos indeksus. Segregacijos indeksas, nepanašumo indeksas bei izoliacijos indeksai buvo apskaičiuoti, siekiant įvertinti įvairius segregacijos aspektus Lietuvos miestų metropolinėse erdvėse. Nors visi indeksai rodė palyginti nedidelę miestų regionų erdvės segregaciją, tačiau buvo pastebėti esminiai skirtumai skirtinguose miestuose ir jų dalyse. Segregacijos indeksas rodo tai, kad miestams būdingas mažas ir mažėjantis įvairių grupių išsidėstymo netolygumas. Indeksai, tiksliau iliustruojantys faktinę gyventojų segregaciją (t. y. teritorinį atskirtumą), labai aiškiai iliustruoja esamus ir augančius pasiskirstymo skirtumus tarp aukštesnio ir žemesnio statuso socioekonominių grupių. Kuo didesnis miestas, tuo didesni segregacijos rodikliai, ypač tai pastebima Vilniuje. Priemiesčiai buvo ir lieka labiau segreguoti nei miesto branduoliai. GIS analizės atkleidė, kad visuose miestuose, o ypač Vilniuje, pastebimi augantys skirtumai tarp turtingesnių šiaurinių ir mažiau pasiturinčių pietinių dalių. Kaunui ir Vilniui būdinga žymiai didesnė turtingų ir mažiau pasiturinčių grupių išsidėstymo miesto regionuose fragmentacija nei Klaipėdoje. Tai gali būti siejama su žymiai aukštesniu kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio fragmentacijos laipsniu šiuose miestuose.
