Kūrybinės technologijos instrumentinio proto gniaužtuose

Anotacija

Pasitelkiant pavyzdžius, straipsnyje keliamas klausimas, kodėl kūrybiniai procesai vis dažniau siejami su technika ir technologijomis, ir tai ryškiai regima net institucionalizuotame moksliniame, kultūriniame ir politiniame leksikone, viešuose diskursuose. Atkreipiamas dėmesys, kad technologijos (taip pat ir kūrybinės) tampa instrumentiniu protu grindžiamais metodais, kur iš esmės glūdi siekis viską atlikti efektyviau, našiau, ekonomiškiau, naudingiau. Taip kūryba praranda savo tikrąją esmę, tampa ne tik ekonominėmis kategorijomis apibrėžiama preke, bet ir priemone efektyviau valdyti, nulemti, gal net manipuliuoti žmogaus sąmone. Moderniosios technologijos į paribius išstumia viską, kas žmogaus gyvenime yra „centriniai dalykai“, visa tai, kas suburia žmones bendrai veiklai, turi savo vidinę vertę. Parodoma, kad net formaliomis socialinėmis technologijomis ir taip vadinamąja „vertybių matematika“ grindžiama mokslinė aksiologija nepajėgi išspręsti su kūrybine žmogiškąja esme susijusių vertybinių problemų, jeigu neatsižvelgiama į esminį (centrinį), turintį savo vidinę vertę, asmens ar dalyko vertinimą, t. y. tokį vertinimą, kuris akcentuoja individualią, unikalią jausminę ir dvasinę žmogiškąją tikrovę. Daroma išvada, kad kūrybos „technologizavimas“ veda link kūrybinio proceso žlugdymo.