Dorybės ir vertybės kaip elgesį lemiančios prielaidos

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjama moralinių vertybių ir dorybių santykio problema. Atkreipiamas dėmesys, kad moralinių vertybių samprata susiduria su sunkiai sprendžiama jų privalomumo problema – kodėl būtina elgtis gerai. Pirmasis problemą suformulavo ir iškėlė L. Wittgensteinas savo Paskaitoje apie etiką. Tinkamo atsakymo neaptikta. Net ir brandžiausias R. M. Hare’o pasiūlytas sprendimas gėrio sąvokoje atskirti preskripcinę ir deskripcinę dalis nėra patenkinamas. Galbūt sprendimą galima rasti pasirėmus klasikine dorybių teorija. Atkreiptinas dėmesys, kad gėrio sąvoka, kai ji siejama su vertybėmis, iš tikrųjų vartojama analogine prasme. Pirminė gėrio prasmė siejama su asmeniu ir tik analoginiu būdu vartojama kalbant apie vertybes. Todėl, siekiant išsiaiškinti, nuo ko priklauso moralus žmogaus veikimas, tenka atsigręžti į asmens elgesį aiškinančią klasikinę dorybių teoriją. Ta analizė padeda suprasti moralaus elgesio privalomumą. Nagrinėjant vertybes atskirai be asmeniškumų, to privalomumo pagrįsti neįmanoma. Todėl moralinės vertybės turi būti nagrinėjamos tik dorybių teorijos kontekste. Kita vertus, vertybių analizė leidžia giliau suprasti dorybes.