Archajinio lietuvių mąstymo atkūrimas: mitopoetinė pasaulėvoka

Anotacija

Atskleidžiama, kad archajinės mitopoetinės lietuvių tradicijos atkūrimas negali būti traktuojamas kaip „negyvos“ kategorijų sistemos rekonstravimas, ją galime atkurti tiek, kiek ši įstengia būti iškalbėta, išdainuota, išjausta. Manymas, kad senąją tradiciją galima atkurti kaip kokią dirbtinai sukurtą sistemą, neatveria gyvybiškai reikšmingų jos klodų. Čia reikalingas kitoks suvokimas, jautrus žvilgsnis, pastebintis ne tik niuansuotas gyvenimo būdo detales, bet ir prasminius, tarsi gyvo organizmo pagrindus, kuriuos galima „atkurti“ ir „išsaugoti“ tik kitame gyvame organizme. Pastarasis gali būti suvokiamas kaip tam tikras „rezonatorius“, tam tikras susikalbėjimo ir suvokimo būdas, gebantis vieną ar kitą protėvių patirtį patikrinti „savimi“. Svarbu pabrėžti, kad nebūtina senąją kosmologiją, žemdirbystę arba maisto gaminimo papročius suvokti tiesmukai ar bandyti jų pirmapradį pavidalą šiandien pritaikyti tiesiogiai. Reikalingas apmąstymas ir kūrybiškas senojo gyvenimo būdo integravimas į šiandieninį pasaulį. Būtent taip paveldas gali atsiverti netikėtomis, naujai atgimusiomis, bet protėvių mąstymo savitumą išsaugojusiomis formomis, kurios niekaip kitaip atsirasti negalėtų.