Aktyvumas ir pasyvumas meno kūryboje: M. Heideggeris ir vėlesni filosofai

Anotacija

Nors meno kūryba tiesiogine prasme yra aktyvi veikla, kai kada kūrėjas nėra vienintelis kūrinio vertę apsprendžiantysis, kartais kūrinyje netikėtai atsiverti gali iš anksto menininko nenumatytos ir sąmoningai neįkūnytos prasmės. Kūrybinis įkvėpimas, sukuriantis sąlygas tam, kad atsirastų kažkas iš anksto nesuplanuota, dažniausiai buvo aiškinamas kaip aukščiausia menininko kūrybinė galia. Inovatyvios M. Heideggerio mintys apie kūrybą, kaip iš dalies pasyvią kūrėjo laikyseną, rekonstruojamos pirmoje straipsnio dalyje. Antroje – nagrinėjama idėjų apie kūrybą, kaip savotišką menininko neveiklumo formą, plėtotė Hans-Georgo Gadamerio, Maurice’o Merleau-Ponty, Theodoro Adorno bei vėlesnių prancūzų filosofų: Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari, Alaino Badiou darbuose. Pateikiama sąvokų analizė, kurias jie formuluoja siekdami paaiškinti, kaip meninėje kūryboje gali atsirasti tai, kas pertraukia standartizuotą, stereotipišką gyvenimą ir paskatina to, kas nesuplanuota ir nenumatyta, atsivėrimą.