Kodėl H. G. Gadamerio „filosofinė hermeneutika“ negali būti priskirta „esaties metafizikai“?

Anotacija

Straipsnio tikslas – išryškinti sąlyčio ir skirtumo taškus tarp hermeneutikos ir dekonstrukcijos mąstymo strategijų ir pateikti teorinius argumentus, kodėl H. G. Gadamerio hermeneutika neturėtų būti redukuota į vadinamąją „esaties metafiziką“. Klausimas, ar H. G. Gadamerio hermeneutika priklauso „esaties metafizikos“ epochai, ar nepriklauso, yra glaudžiai persipynęs su prasmės dogmatizmo ir prasmės reliatyvizmo problema. J. Derrida H. G. Gadamerio hermeneutiką traktavo kaip iš anksto esamos ir objektyvios prasmės ieškojimo ir radimo teoriją, vis dar priklausančią metafiziniam dogmatizmui. Straipsnyje siekiama pagrįsti priešingą tokiam vertinimui tezę: H. G. Gadamerio hermeneutikoje, paremtoje „gera valia“ suprasti, prasmės dogmatizmo (egzistuoja viena universali ir objektyvi prasmė arba tiesa) ir prasmės reliatyvizmo (egzistuoja daugybė interpretacinių prasmių be referencijos į pirminį ženklinamąjį) problema gali būti išspręsta atsižvelgiant ir priimant E. Husserlio fenomenologijoje siūlomą būdą bet kokio galimo supratimo objekto kaip „daikto savaime“ prasmę suprasti tik skirtinguose „perspektyviuose profiliuose“ (die perpektivishen Abschattungen), kai sąmonė geba juos susintezuoti ir taip išplėsti savąjį supratimo horizontą. Ši fenomenologinė pozicija, viena vertus, neleidžia „ištirpdyti“ suprantamo objekto prasmės reliatyvistinėje savireferentiškų interpretacijų gausoje, kita vertus, draudžia kalbėti apie vieną universalią ir dogmatiškai objektyvią bei teisingą kokio nors dalyko prasmę ir taip tokią „prasmės“ traktuotę redukuoti į „esaties metafiziką“.