Apie aukos diskursą biopolitikos kontekste

Anotacija

Auka yra universalus kultūrinis reiškinys. Ji konsoliduoja bendruomenę, sukelia galingą afektą, leidžiantį bendruomenei patirti save kaip kolektyvinį kūną. Pagrindinė straipsnio hipotezė – remiantis aukos specifikos šiuolaikinėje kultūroje supratimu, trauma gali būti suprantama kaip biopolitinė sąvoka. Autoriai daro prielaidą, kad šiuolaikinėje kultūrinėje erdvėje pasiaukojimo reikšmę į marginalines pozicijas išstumia aukos reikšmė, ir parodo, kad kalbėjimas apie auką vyksta remiantis traumos naratyvu. Tokios semantinės transformacijos vaizdžiai iliustruoja galios dispozicijų kaitos logiką. Akivaizdus traumos požymis yra ne tiek skaudus praradimo jausmas, kurį sukelia katastrofiški įvykiai, kiek suirutė ir tapatybės krizė, lydinti traumą. Auka iškyla kaip unikalaus kolektyvinio kūno protestas, priešpriešinamas unifikuoto vartojimo visuomenei. Pateikiami argumentai, kodėl traumą reikia suprasti kaip biopolitinę sąvoką: tai kompromisas tarp biopolitinės etikos, pabrėžiančios gyvybės šventumą, ir biopolitikos pagrindų, susijusių su aukos, kaip nuogos gyvybės įsikūnijimo, figūros reprodukcija. Daroma išvada, kad kultūrinę traumą su jos kolektyvine afektacija galima laikyti pagrindine šiuolaikinės biopolitikos varomąja jėga. Tolesni traumos apmąstymai biopolitikos kontekste leis aktualizuoti aukos vaidmens transformacijos kultūroje klausimą, parodyti naują traumos perspektyvą dramatiškoje žinojimo ir galios žaismėje.