Skirtumas tarp ekstatinio laiko ir grynosios trukmės

Anotacija

Straipsnyje spekuliatyviai lyginami du požiūriai į modernųjį materialistinį mokslą – Martino Heideggerio požiūris, pagrįstas ekstatinio laiko supratimu, ir Henrio Bergsono požiūris, pagrįstas gyvybinio impulso, arba grynosios trukmės, samprata. H. Bergsono gyvybinio impulso sampratą galima kildinti iš M. Heideggerio ateities ekstazės. Pamatinių materialiųjų elementų sampratą ir jų dėsningo judėjimo sampratą galima kildinti iš M. Heideggerio praeities ir dabarties ekstazių. H. Bergsonas taip pat mano, kad šiuolaikinis mokslas paremtas to, kas užbaigta (praeitis), ir to, kas dabartiška (duota), samprata. H. Bergsonas savo gyvybinį impulsą priešpriešina materijos sampratai, kuria grindžiamas modernusis materialistinis mokslas, o M. Heideggeris parodo šių sampratų istorinę kilmę iš graikiškojo prezencijos supratimo, taip pat ontologinę kilmę iš prezencijos kaip ekstatinio laiko. H. Bergsono grynoji trukmė yra laikiškumo neautentiško supratimo modusas. Analizuojant ir lyginant remiamasi fenomenologine-hermeneutine prieiga, fundamentaliąja ontologija ir „gyvenimo filosofija“.