Analogija ir Tomo Akviniečio „ontoteologija“

Anotacija

Straipsnyje aiškinama Tomo Akviniečio ekstatinė reakcija į jo metafizines išvadas priešinant Heideggerio reakcijai į ontoteologiją. Naudojamasi neseniai anglų k. išleistos monografijos „Tomistinis egzistencializmas ir kosmologinis mąstymas“ moksliniais duomenimis. T. Akviniečio filosofinio džiaugsmo šaknys glūdi proto gebėjime atrasti tapatumą skirtume, kitaip tariant, analoginėje sampratoje. Atradus analogiją žmogaus protas susiduria su suprantamu objektu arba bendrumu, kuris yra kur kas turtingesnis nei vaizduojamas skirtinguose atvejuose, kad ir kokie stulbinantys gali būti tie skirtingi atvejai. Esse commune yra vienas iš tokių bendrumų skirtingose konkrečiose esses. T. Akvinietis pasitelkia esse commune analogą, kad sukurtų savo metafizinės išvados esse subsistens vaizdinį. Todėl T. Akviniečio metafizika ir jos įrodymas, kad Dievas yra subsistuojanti esse, filosofui pateikia ne tik stulbinantį inteligibilų objektą, bet ir stulbinantį inteligibilų objektą, kuris taip pat yra tikrovė. Ši išvada sužadina visas analoginio konceptualizavimo emocijas ir pateikia tiesioginio susitikimo su analoginiu objektu galimybę.