Apie evidenciją ir deskripciją E. Husserlio fenomenologijoje
Anotacija
Straipsnio tikslas – išryškinti tokių pamatinių fenomenologinio tyrimo momentų kaip evidencija ir deskripcija pobūdį bei tarpusavio santykį. Pirmiausia bandoma atkreipti dėmesį į to santykio ambivalentišką pobūdį. Viena vertus, tiek evidencija, tiek deskripcija susijusios su Edmundo Husserlio pastanga „grįžti prie pačių daiktų“. Evidenciją fenomenologijos kūrėjas supranta kaip tokį santykį su objektu, kai to objekto prasmė yra betarpiškai mums duota pačiame objekte. O štai deskripcija leidžia išvengti to, kas būdinga bet kokiai į aiškinimą orientuotai metodologijai – tiriamo dalyko „pavadavimo“ jį aiškinančia rekonstrukcija. Tam tikras prieštaravimas tarp fenomenologinės evidencijos ir fenomenologinės deskripcijos išryškėja tada, kai atsižvelgiame į teksto, kuriame aprašyta evidencijos patirtis, recepciją. Dažniausiai išleidžiama iš akių tai, kad evidencija, kurios turinį sudaro skaitomas tekstas, nėra evidencija, kurios turinys yra tekste aprašytas fenomenas. Tokia painiava lemia, kad nusigręžiama nuo „pačių daiktų“ ir fenomenologija apsiriboja tekstų sritimi. Išvengti tokios deformacijos turi padėti fenomenologinė redukcija, kurią turi atlikti ne tik fenomenologas-tyrėjas, bet ir fenomenologinės patirties deskripciją pateikiančių tekstų skaitytojas.
