Filosofinė hiperrealybės, kaip mados kalbos fenomeno, perspektyva – ar mes tikrai norime būti apgauti?
Anotacija
Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į hiperrealybę kaip mados komunikacijoje naudojamą reiškinį. Straipsnyje išsamiai aprašomas Jeano Baudrillardo filosofinis požiūris į hiperrealybę ir Georgo Simmelio idėjos apie mados vaidmenį visuomenėje. Šių autorių idėjų tęstinumas vėlesniuose darbuose išryškina jų kultūrinį ilgaamžiškumą. Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, tiek mada, tiek hiperrealybė kyla iš dualizmo. J. Baudrillardas hiperrealybę apibrėžia kaip būseną, kai tai, kas yra tikra, ir tai, kas imituojama, susilieja. Todėl juos atskirti tampa sudėtinga. Mada, pasak G. Simmelio, taip pat tvirtai remiasi dualizmu – viena jėga verčia mus pritapti, kita – išsiskirti. Mados komunikacijoje hiperrealybė dažnai pasitelkiama norint sukurti noro jausmą ir jaudulį apie prekių ženklus ir produktus. Aistros efektas ir tikrovės riba sujungia ir sukelia daugybę filosofinių požiūrių. Hiperrealybę kaip naują tikrovę aptariame dialektiškai, ieškodami priešingų idėjų, kurios padėtų atsakyti į pagrindinį klausimą – ar nesąmoningai norime būti apgauti? Šis straipsnis atskleidžia ryšį tarp hiperrealybės kaip filosofinio požiūrio ir mados komunikacijos bei atskleidžia apgavystę kaip žmogaus troškimą.
