Reikšmingi nebuvimai: L. Wittgensteino tylos filosofija ir J. Joyce’o neišsakyto poetika

Anotacija

Straipsnyje aptariamas svarbus Ludwigo Wittgensteino analitinės filosofijos etapas, apimantis tylos sampratą, palyginti su kita svarbia XX a. figūra Jamesu Joyce’u. Remiamasi hipoteze, kad tarp jų ankstyvųjų darbų, t. y. tarp J. Joyce’o realistinio apsakymų rinkinio „Dubliniečiai“ ir L. Wittgensteino „Tractatus Logico-Philosophicus“ yra stulbinamų panašumų. Straipsnyje taikomi atidaus skaitymo, analitiniai-interpretaciniai ir lyginamieji metodai. Teigiama, kad tyla buvo tyčinis intelektualus, estetinis ir etinis abiejų šių autorių pasirinkimas, būdas išsaugoti metafizikos autonomiją ir pagerbti neišsakomą grožį. Abiem būdingas kritiškas įprastos ir iš esmės susvetimėjusios kalbos traktavimas. L. Wittgensteino filosofiniai samprotavimai dėl kasdienės kalbos netikslumo ir neadekvatumo sietini su J. Joyce’o miesto gyvenimo „dvasinio paralyžiaus“ samprata, kurią jis laikė pagrindiniu motyvu parašyti savo kūrinį apie Dubliną. Dėl bendros nuomonės apie žodžių ribas, už kurių slypi pasauliai, apie kuriuos negalima tinkamai byloti, tylos idėja arba reikšmingas pasakojimo nebuvimas persmelkia abiejų autorių kūrybą. L. Wittgensteino atveju tai yra kvietimas į naują filosofiją arba antifilosofiją, kuri, paneigdama metafiziką, iš esmės išsaugo savo nepriklausomybę nuo diskursyvios kalbos, o J. Joyce’o atveju atitinkamai (ir beveik tuo pačiu metu) tai – naujo literatūrinio režimo ieškojimas išryškinant tam tikrą modernistinę užuominą, nutylėjimo retoriką ir sąmoningai neišsamias pasakojimo struktūras.