Lietuvių emigrantų palikuonys Kazachstane: etninės tapatybės kontūrai

Anotacija

Priverstinės migracijos iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos rytus tyrimai apima platų nagrinėjamų klausimų spektrą. Metodologiniu požiūriu, šiuos tyrimus vienija tyrimo imtis, kurią sudaro grįžę į Lietuvą buvę Gulago / Karlago kaliniai ir tremtiniai. Tačiau po prievartinės migracijos Rusijoje, taip pat ir Kazachstane susidariusios lietuvių diasporos ir jų per kartas perduodama etninė tapatybė nėra išsamiau tirtos. Straipsnyje, remiantis kokybinių duomenų rinkimo metodais, siekiama atsakyti į klausimą, kaip ir kokie socialiniai, politiniai ir kultūriniai kontekstai lemia lietuvių diasporos Kazachstane etninės identifikacijos procesus, kaip braižomos etniškumo ribos, kokie kultūriniai ir socialiniai ištekliai tam naudojami. Kaip atskleidė tyrimo duomenys, Kazachstano valstybės implikuojama ir informantų habitualizuota etniškumo samprata, eliminuojanti iš jos struktūros kultūrinį turinį ir jo raiškos poreikį bei galimybes, etniškumo konstravimo išteklius susiaurina iki vienintelio, šaknų kriterijaus. Tačiau daugumai informantų šaknys – tai tik kilmės faktas, o lietuviškumas – tik įrašas asmens dokumente, neturintis ir nenumatantis kultūrinių skirtumų. Įšaknintas ir iškultūrintas etniškumas bei dvigubos šaknys (nes dauguma yra gimę etniškai mišriose šeimose) įgalina visą spektrą manipuliacijų lietuviška etnine tapatybe. Lietuviu (-e) tampama pasirenkant tėvo arba motinos šaknis priklausomai nuo individualaus požiūrio į šaknų perdavimo liniją arba pasitelkiant naudos, kurią gali suteikti buvimas etniniu lietuviu, kriterijų. Lietuviškos etninės tapatybės profitizacija – jos pavertimas naudos gavimo ištekliumi, visų pirma dėl galimybės įgyti Lietuvos pilietybę ir į ją repatrijuoti – bene dažniausias tapimo lietuviu, lietuviškų šaknų prisiminimo ir lietuviškos etninės tapatybės aktyvavimo veiksnys.