Sofistika, retorika ir politika

Anotacija

Straipsnio tikslas – nustatyti sąryšį tarp retorikos ir politikos bei to sąryšio sklaidą sofistinėje ir filosofinėje tradicijoje. Argumentacija pagrįsta dviejų šiuolaikinių filosofų – Barbaros Cassin ir Hanso Blumenbergo – mąstymu. Pastarieji pristatomi kaip protagonistai pozicijos, postuluojančios, kad retorika yra reikšmingiausias elementas valstybės ir politiniame gyvenime. Nuo Platono laikų sofistai buvo įvardijami kaip kitokie ikisokratikai, kaip demagogai, kurie nežino tiesos, o tik platina nuomones. Filosofai laikėsi įsitikinimo, kad kalbėdami apie tikrovę, Būtį, jie išsyk (tiesiogiai) ją ir išreiškia. Jie taip pat uždraudė eiti nebūties keliu, panašiai kaip draudimus taiko šiuolaikinė atšaukimo kultūra. Sofistai (Gorgijas, Protagoras) laikėsi pozicijos, kad kalba išreiškia tik save pačią, bet ne tikrovę. Du priešingi, bet vis dėlto giminingi, mąstymo keliai atsiskleidžia Martino Heideggerio ir Hannos Arendt filosofijose. Atsižvelgiant į pagrindinę šio straipsnio temą, H. Blumenbergo filosofinė pozicija apima logos kaip atstumų, distancijos kūrimo priemonę (liberalizmas), o B. Cassin mąstyme dominuoja logologija kaip ontologija.