Pažinumas be apribojimo

Anotacija

Paprasčiausia pažinumo principo (principle of knowability) interpretacija teigia, kad kiekvienas teisingas tvirtinimas gali būti pažintas [kaip teisingas]. Ši interpretacija, susieta su keletu intuityviai patrauklių idėjų, priveda prie keblios situacijos, žinomos kaip Churcho–Fitcho paradoksas. Siekiant išvengti šio paradokso, buvo pasiūlytas platus įvairių alternatyvių pažinumo principo interpretacijų spektras. Kai kurios iš jų rėmėsi pažinumo objekto tam tikrų aspektų apribojimu. Straipsnyje analizuojami trys siūlymai, reprezentuojantys minėtąją strategiją, – D. Edgington, H. Ruckerto ir C. S. Jenkinso interpretacijos. D. Edgington apibrėžia tai, kas pažinu, kaip teiginį, susietą su aktualios egzistencijos operatoriumi. H. Ruckertas ir C. S. Jenkinsas tvirtina, kad tai, kas paverčia teiginį galimą pažinti [kaip teisingą teiginį], yra galimybė pažinti de re (t. y. galimybė pažinti kaip realiai egzistuojančią) tą dalykų padėtį, kuri paverčia teiginį faktiškai teisingu (actually true – Ruckertas), arba galimybė pripažinti tokią dalykų padėtį (Jenkinsas). Abiem atvejais nuoroda į aktualiai egzistuojantį pasaulį (ar situaciją) vienu ar kitu aspektu apriboja tai, kas yra pažinu. Straipsnyje pateikti argumentai, kad visos anksčiau minėtos teorijos turi intuicijai prieštaraujančių pasekmių, ir todėl siūloma pažinumo principo interpretacija, kuri yra ir laisva nuo apribojimų, ir atspari Churcho–Fitcho argumentacijai.