Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumas gyvenimo pabaigoje. Teorinės empirinių tyrimų prielaidos

Anotacija

Nors plačiai diskutuojama dėl orumo sampratos turinio ir jos taikymo empiriniuose tyrimuose, tačiau vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Straipsnio tikslas – permąstyti teorines prielaidas ir pateikti gaires sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo jų gyvenimo pabaigoje empiriniams tyrimams. Įvairiose šalyse atliktų kiekybinių tyrimų rezultatai rodo, kad orumo sampratos reikšmingai koreliuoja su autonomijos indikatoriais. Šiame straipsnyje teigiama, kad net ir reliacinės autonomijos perspektyva, sušvelninanti, palyginti su klasikine autonomijos samprata, bet nepanaikinanti individualaus apsisprendimo reikalavimo, sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių žmonių orumo tyrimuose gali būti vertinama kaip būtina, bet ne pakankama teorinė prielaida orumo sąvokos operacionalizacijai. Reliacinės autonomijos požiūrio taikymas orumo tyrimuose turi esminį trūkumą. Jis atsiriboja nuo individų, praradusių racionalaus mąstymo gebėjimus. Šį ribotumą, autorių nuomone, gali kompensuoti rūpesčio etikos perspektyva, pateikianti rūpesčiu grįstų santykių modelį. Esminė šios perspektyvos prielaida – rūpesčio poreikių deuniversalizacija, jų atpažinimas ir situaciškumas. Straipsnyje teigiama, kad reliacinė perspektyva, papildyta rūpesčio etika, gali būti vertinama kaip teorinis instrumentas, įgalinantis tyrėjus atskleisti ir pagrįsti orumo sampratų įvairovę, o ji, autorių nuomone, turi tapti centrine teorine orumo tyrimų prielaida.