Aktyvios įtraukties apribojimai ir socialinių paslaugų vaidmuo: Lietuvos atvejis

Anotacija

Pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse (EBPO), vis plačiau naudojamos aktyvios įtraukties politikos priemonės. Kryptingiausiai ir nuosekliausiai ši koncepcija yra taikoma ES šalyse, atskiros valstybės aktyvinimo politikos priemonėms finansuoti išleidžia per 1 % nacionalinio BVP. Ši koncepcija ne mažiau žinoma ir už Atlanto, ji analizuojama kaip workfare modelio pagrindas. Aktyvios įtraukties koncepcija siejama su socialinės įtraukties ir dalyvavimo darbo rinkoje darbingo amžiaus asmenų, patiriančių skurdą ar socialinę atskirtį, skatinimu. Šis straipsnis yra antrasis autorių darbas, analizuojantis aktyvios įtraukties koncepciją ir jos realizavimą Lietuvoje. Straipsnyje analizuojamas šios koncepcijos turinys, akcentuojant aktyvios įtraukties apribojimus ir kritiką iš dešiniųjų bei kairiųjų politikos atstovų, plačiau nagrinėjamos socialinės paslaugos ir jų vieta aktyvios įtraukties koncepcijoje. Praktinėje straipsnio dalyje aptariama Lietuvos 2009–2019 m. aktyvios įtraukties strategijos socialinių paslaugų dimensija. Atliktos analizės pagrindu daroma išvada, kad įgalinančių paslaugų prieinamumas Lietuvoje yra nepakankamas, nors nuo 2009 m. ir stebimi teigiami minėtų paslaugų prieinamumo ir aprėpties pokyčiai.