Georgo Lukácso intelektinė evoliucija plėtojant Lenino revoliucijos idėją

Anotacija

Vengrų filosofas Georgas Lukácsas XX a. pr. matė savo kartos sąmonės krizę ir leidosi ieškoti sprendimų mene. Tačiau jo meno teorija pasirodė esanti iliuzinė, nepajėgi pertvarkyti visuomenės. Po daugelio filosofinių pastangų įgyvendinti savą teoriją praktiškai, 1918 m. G. Lukácsas pasuko link marksizmo ir vėliau tapo vienu įtakingiausių to meto marksistų mąstytojų. 1919 m., žlugus Vengrijos sovietų respublikai, G. Lukácsui, kaip ir daugumai kitų intelektualų, teko bėgti į užsienį. Emigracijoje parašytuose ankstyvuosiuose marksistiniuose darbuose – Istorija ir klasinė sąmonė (1923) ir Leninas: studija apie jo minties vienovę (1924) – jis apibendrino žlugusios revoliucijos patirtis, apeliuodamas į Lenino idėjas. Straipsnyje atskleidžiama, kaip eseistas tapo marksistu ir kokius to laiko socialinių krizių sprendimus jis rado.