Socialinė tvarka, tiesos režimai ir simboliniai disputai: edukacinės politikos analizės apmatai

Anotacija

Straipsnyje siūloma epistemologinę perspektyvą, kurioje galima analizuoti hegemonijos konstravimą edukacijos srityje kaip dabartinių debatų socialiniuose moksluose apie socialumo spragas ir pabaigą dalį. Pagrindinė tezė teigia, kad, be tuose debatuose dominuojančios poststruktūralistinės tendencijos, reikėtų peržiūrėti potencialius jos teorinių prielaidų padarinius socialiniam pasauliui, t. y. ne tik jo reprezentavimui, bet taip pat jo struktūroms, subjektams, objektams ir fenomenams apskritai. Remiantis pavyzdžiais, darbe analizuojami diskursai apie edukacijos kokybę, būdingas edukacinės politikos tendencijas nuo 1980-ųjų. Dar daugiau, šis diskursų tipas leido institucionalizuotoms galios struktūroms susieti tradicines „socialumo“ gamybos ir reprodukcijos formas su naujomis, kurios padeda konsoliduoti jo hegemoniją, pagerindamos našumą ir efektyvumą būdų, kuriais gaminamas ir kaupiamas kapitalas, ir taip juos legitimuoti. Išties, kaip orientyras, kokybė turėjo ir vis dar tebeturi totalizuojantį poveikį hegemoniniam kapitalizmo prisitaikymui ir atgijimui, kuris prasidėjo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.