Paprastos transsubstanciacijos: H.-G. Gadamerio „spekuliatyvumo“ samprata ir materiali hermeneutinės patirties logika

Anotacija

H.-G. Gadamerio teigimu, pagrindinis skiriamasis hermeneutinės patirties bruožas yra jos ontologinė dimensija, kondensuota sudėtingais daugiasluoksniais transformatyviais procesais, išreikštais tokiomis formuluotėmis kaip „būties pagausėjimas“, „transformacija į tikra“ ar „totalinė medijacija“. Šią ontologinės patirties kaip transformatyvaus įvykio sampratą galima traktuoti dvejopai. Silpnoji H.-G. Gadamerio hermeneutinės ontologijos traktuotė (jai pirmenybę teikė pats Gadameris, taip pat visi jo interpretatoriai ir kritikai), akcentuodama interpretatorės savimonę, apsiriboja tik „subjektyvia“ transformatyvių hermeneutinės patirties efektų puse. Stiprioji transformatyvaus hermeneutinės patirties potencialo traktuotė, kuri geriau dera su filosofinės hermeneutikos universalumo siekiu, numato ne mažiau stiprią transformaciją, paveikiančią ne tik interpretatorės savimonę, bet ir jos kūną bei materialią interpretatyvios patirties aplinką. Tokios „stipriosios“ transformatyvaus (t. y. ontologinio) supratimo potencialo traktuotės elementų aptinkame H.-G. Gadamerio spekuliatyvumo koncepcijoje, gvildenamoje baigiamuosiuose Tiesos ir metodo skyriuose. Remiantis šia koncepcija, straipsnyje siūlomas modelis – transsubstancijacijos samprata – hermeneutinės ontologijos pagrindui priklausančiai kūniškai-materialiai transfomatyvių procesų dimensijai aprašyti.