Kolektyvinė sovietmečio atmintis iš meno sociologijos perspektyvos: Giedrės Beinoriūtės ir Jūratės Kluonės atvejai

Anotacija

Straipsnyje remiantis simbolinio interakcionizmo teorijai atstovaujančio meno sociologo Howardo Beckerio idėjomis, analizuojamos kolektyvinės sovietmečio atminties interpretacijos režisierės G. Beinoriūtės ir tapytojos J. Kluonės darbuose. Analizė paremta pusiau struktūruotų interviu su kūrėjomis rezultatais. Straipsnyje siekiama apjungti dvi iki šiol Lietuvoje paprastai atskirtas kolektyvinės sovietmečio atminties tyrimo sritis: menotyrinę ir sociologinę. Išeities tašku laikydamas simbolinio interakcionizmo vieną iš pamatinių teiginių, kad prasmės yra kuriamos sąveikaujant su kitais, H. Beckeris meną apibrėžia kaip „kolektyvinį veiksmą“. Straipsnyje ši idėja išplėtojama parodant, kad abi menininkės savo šeimų sovietmečio trauminių patirčių pasirinkimą kūrybos objektu aiškina siekiu įprasminti artimųjų išgyvenimus. Akcentuojama, kad toks įprasminimas įmanomas tik pasidalijus savo istorija su visuomene, kurioje tremties, Sibiro simbolika yra atpažįstama ir vertinama. Kitaip tariant, prasmės pojūtis atsiranda šeimos atminčiai tapus tautos kolektyvinės sovietmečio atminties dalimi. Be to, neperžengiant pasirinktos teorijos rėmų pažymima, kad kūrinio pristatymas visuomenei yra būtina sąlyga, kad tam tikras kūrinys įgautų meno kūrinio statusą. Kolektyvinės atminties klausimai šiandien laikomi peržengiančiais nacionalinių valstybių ribas, todėl teigiama, kad Lietuvos menininkių darbų analizė atskleidžia panašių tyrimų transnacionaliniu lygmeniu poreikį.