Aktyvios įtraukties koncepcija ir trajektorijos: Lietuvos atvejis

Anotacija

Aktyvi įtrauktis sociologijos kontekste turi būti suvokiama ne tik kaip socialinės politikos elementas ar žmonių, ypač pažeidžiamų darbo rinkoje, socialinio ir ekonominio aktyvumo didinimo priemonė (mechanizmas), tačiau labiau kaip moderni gerovės valstybės politikos paradigma. Straipsnyje aptariama aktyvios įtraukties koncepcija, analizuojama jos įgyvendinimo trajektorija Lietuvoje bėgant laikui. Remiantis nacionalinių ir tarptautinių žinybų statistiniais duomenimis, analizuojamos dviejų iš trijų aktyvios įtraukties strategijos krypčių (adekvačių pajamų užtikrinimo ir įtraukios darbo rinkos) tendencijos šalyje. Dėl ribotos straipsnio apimties empirinėje dalyje neatsispindi socialinių paslaugų dimensija. Analizės duomenys rodo, kad 2009–2017 m. garantuojamų minimalių pajamų adekvatumas Lietuvoje nuolatos mažėjo, ir augo skirtumai tarp nevienodą šeiminį statusą turinčių asmenų. Dalies gyventojų, nedalyvaujančių darbo rinkoje, minimalūs poreikiai lieka nepatenkinti: nei vidutinis socialinės pašalpos, nei nedarbo išmokos dydis šalyje nesiekia absoliutaus skurdo ribos, o bedarbių skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2018 m. buvo 62,3 %. Darbo rinka šalyje yra nepakankamai įtrauki: darbo užmokestis yra palyginti mažas (nors nuo 2016 m. kiekvienais metais augo 6 % ir daugiau) ir nemotyvuojantis dirbti, daug ne savo noru dalį darbo laiko dirbančių asmenų.