Slėpiningumo akivaizdoje: meno prasmės paieškos su E. Levinu

Anotacija

Svarstoma, kad mene – ypač reprezentuojant veidą – glūdi monstriškumo ir nežmogiškumo elementas. Parodoma, kad iš E. Levino perspektyvos menas, suteikdamas veidui plastinę formą, pirma, jį įkalina bei neišvengiamai paverčia karikatūra. Antra, veidas meninėje formoje praranda laikiškumą. Tai, kas gyvybinga, išraiškinga, yra sulaikyta, nesikeičia, yra nepažeidžiama ir todėl nėra etinis Kito veidas. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad E. Levinas kritikuoja ne tiek meną, kiek estetizavimą. Meno prasmė iš naujo atrandama grąžinant jį į platesnį pasaulio kontekstą – socialinį, kultūrinį, politinį, o visų pirma – etinį.