Energetinio saugumo valdysena Lietuvoje: visuomenės požiūrio ir politikos analizės palyginimas

Abstract

Liberalioje demokratinėje valstybėje visuomenės nuomonė tampa privaloma valdymo dalimi. Kiekviena politinė galia, siekdama įgyvendinti vienus ar kitus politinius tikslus, privalo taikyti ir specifinius liberaliai demokratijai būdingus valdymo instrumentus. Tačiau toks uždavinys politinėms galioms tampa nemenku iššūkiu, kadangi šiuolaikinės visuomenės – tai sudėtingas, ypač diferencijuotas skirtingų grupių interesų, įsivaizdavimų ir suvokimų socialinis darinys. Įvairios specifinės visuomenės gyvenimo sritys (energetika, sveikata, švietimas ir t. t.) skirtingų socialinių veikėjų dažniausiai vertinamos nevienodai ar net radikaliai priešingai, todėl, siekdama priimti pozityvius ir konstruktyvius sprendimus, politinė galia turi atsižvelgti arba konstruoti viešąją nuomonę taip, kad ji būtų palanki konkrečiai įgyvendinamai politikai. Viena iš tokių priemonių yra įvairių rizikų konstravimas ir visuomenės įtikinėjimas. Lietuvoje ne kartą yra nagrinėtas visuomenės požiūris į įvairius energetinio saugumo klausimus [1, 2], politikų idėjos [3, 4], tačiau iki šiol nuomonių skirtumai nebuvo gretinami ar analizuojami tarpusavyje. Visuomenės ir atskirų jos grupių subjektyviai suvokiama energetikos sektoriaus ir jo plėtros rizika tampa ypač svarbiu tyrimo objektu, siekiant valdyti energetikos grėsmes ir rizikas bei numatant visuomenės grupių elgesį. Liberalioje demokratinėje valstybėje rizikų apskaičiavimas bei jų viešinimas gali būti panaudotas kaip ypač svarbus energetikos politikos įgyvendinimo (ne)sėkmingas veiksnys. Valdysenos teorija analizuoja įvairių galios institucijų požiūrius ir pastangas panaudoti rizikas, paveikti ir įtikinti piliečius būti palankiai nusiteikusius vykdomos politikos tikslų atžvilgiu. Esminis dabarties Lietuvos energetikos politikos prioritetas – energetinė nepriklausomybė – vienu metu aprėpia ir strateginius šalies interesus, pavyzdžiui, integraciją į Europos Sąjungos energetikos sistemą ir priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių mažinimą, ir visuomenės lūkesčius įsigyti energiją už kaip įmanoma mažesnę kainą [5, 6]. Visuomenės nuomonės apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojai teigiamai vertina šalies strateginius interesus, tačiau energijos išteklių kaina jiems yra svarbiausias prioritetas. Pavyzdžiui, integraciją į Europos Sąjungos energetikos sistemas palaiko daugiau nei 70 % respondentų, o 55,3 % sutinka su nuomone, kad Rusija naudojasi energijos ištekliais, siekdama išlaikyti Lietuvą savo įtakos zonoje. Du trečdaliai (68,7 %) respondentų pirmenybę teikia mažoms energijos išteklių kainoms ir tik trečdalis (30,8 %) – šalies energetiniam savarankiškumui, kuriam būtų reikalingos didesnės finansinės investicijos bei auganti finansinė vartotojų našta [7]. Straipsnyje valdysenos teorijos požiūriu kritiškai pažvelgiama į tai, kaip politinių galių dokumentais ir viešais pareiškimais deklaruojama energetinio saugumo politika dera su tuo pat metu politinių galių konstruojama energetinio saugumo rizika bei su visuomenės energetinio saugumo ir rizikos suvokimu. Tikslui pasiekti suformuluoti du uždaviniai: pirmas – išanalizuoti energetikos politikos racionalumą (nagrinėjant valdžios pasirinktos energetinio saugumo politikos krypties atitikimą visuomenės interesui); antras – išnagrinėti konkrečių energetikos projektų įgyvendinimą ir pasekmes (remiantis visuomenės požiūriu). Visuomenės požiūrio analizė paremta 2013 ir 2017 m. gyventojų apklausomis, o Lietuvos energetikos politikos – svarbiausių 2012–2017 m. energetikos politikos dokumentų ir viešų pareiškimų turinio analize. Tyrimas rodo, kad viešosios nuomonės neatitikimas politikos tikslams gali sužlugdyti energetinio saugumo politikos įgyvendinimą.