Lietuvos upių ekologinio nuotėkio vertinimas

Brunonas Gailiušis; Gintaras Adžgauskas; Aldona Tomkevičienė; Diana Meilutytė-Lukauskienė

doi:10.6001/energetika.v64i4.3894

Brunonas Gailiušis
Gintaras Adžgauskas
Aldona Tomkevičienė
Diana Meilutytė-Lukauskienė

DOI: https://doi.org/10.6001/energetika.v64i4.3894

Keywords: gamtosaugos debitas, ekologinis nuotėkis, reguliuotos upės, tvenkinys, hidropikingas

Abstract

Tvenkiniai daro įtaką reguliuotų upių vandens organizmams, upės nuotėkiui, tvenkinio krantams ir upės vagai, požeminiams vandenims bei kraštovaizdžiui. Šiuo metu galiojantys teisės aktai reglamentuoja gamtosaugos debitą kaip 30 parų minimalaus debito dalį. Šis debitas tenkina tik minimalius vandens ekosistemos poreikius ir nepriklauso nuo metų vandeningumo. Tokia gamtosaugos debito apskaičiavimo praktika hidroelektrinėms palieka hidropikingo galimybę. Straipsnyje aptariami kai kurie Lietuvos mažų ir vidutinių upių tvenkinių eksploatacijos aspektai. Siūloma vietoje gamtosaugos debito reguliuotai upei žemiau tvenkinio nustatyti ekologinį nuotėkį. Svarbiausia sąlyga apskaičiuojant ekologinį nuotėkį – tvenkinio lygių ir reguliuotos upės debitų kaitos panašumas su natūralių ežerų ir upių režimu. Nustatyta, kad neištirtų upių prietaka į tvenkinį ir ekologinis nuotėkis gali būti apskaičiuoti iš atraminių vandens matavimo stočių duomenų kiekviename 15 Lietuvos upių baseinų. Siekiant reguliuotų upių geros ekologinės būklės, siūloma tobulinti HE turbinas, leidžiančias naudoti upės nuotėkį HE plačiame debitų kaitos intervale, išvengiant pikinio darbo režimo (hidropikingo).